Tarptautinis etnoreliginio tarpininkavimo centras (ICERM) yra įsipareigojęs remti tvarią taiką viso pasaulio šalyse, todėl puikiai žinome, kokį indėlį gali įnešti mūsų vyresnieji. ICERM įsteigė Pasaulio vyresniųjų forumą, skirtą tik vyresniesiems, tradiciniams valdovams/lyderiams arba etninių, religinių, bendruomenių ir vietinių grupių atstovams. Kviečiame prisidėti tuos, kurie išgyveno stulbinančius technologinius, politinius ir socialinius pokyčius. Mums reikia jų pagalbos derinant šiuos pokyčius su įprastais įstatymais ir tradicijomis. Mes siekiame jų išminties sprendžiant ginčus taikiai, užkertant kelią konfliktams, pradedant dialogu ir skatinant kitus nesmurtinius konfliktų sprendimo būdus.

Vis dėlto, kai tyrinėjome atsakymus į konkrečius šios sesijos pagrindinius klausimus, apmaudu matyti, kad Jungtinės Valstijos, kuriose įsikūrusi mūsų organizacija, turi ribotą požiūrį į vyresnio amžiaus žmonių žmogaus teises. Turime civilinius ir baudžiamuosius įstatymus, kurie apsaugo juos nuo fizinio ir finansinio prievartos. Turime įstatymus, padedančius jiems išlaikyti tam tikrą savarankiškumą, net kai jiems reikia globėjų ar kitų, kurie kalbėtų už juos ribotais klausimais, pvz., dėl sveikatos priežiūros ar finansinių sprendimų. Tačiau mes nedaug nuveikėme, kad mestume iššūkį socialinėms normoms, išlaikytume senstančių žmonių įtrauktį ar reintegruotume tuos, kurie tapo izoliuoti.

Pirmiausia visus, vyresnius nei 60 metų, sujungiame į vieną grupę, tarsi jie visi būtų vienodi. Ar įsivaizduojate, jei tai padarytume visiems jaunesniems nei 30 metų žmonėms? Turtingos 80 metų moters Manhatane, kuri turi prieigą prie sveikatos priežiūros ir šiuolaikinės medicinos, poreikiai aiškiai skiriasi nuo 65 metų vyro Ajovos agrarinėje žemėje. Lygiai taip pat, kaip mes siekiame nustatyti, priimti ir suderinti skirtumus tarp žmonių, turinčių skirtingą etninę ir religinę kilmę, ICERM siekia įtraukti vyresniuosius ir kitus marginalizuotus žmones į juos paveikiančius pokalbius. Nepamiršome, kad tai, kas veikia mus, turi įtakos ir jiems. Tiesa, kad mes galime būti paveikti ne taip pat, bet kiekvienas iš mūsų yra paveikta unikaliai, ir kiekviena mūsų patirtis galioja. Turime skirti laiko pažvelgti ne tik į amžių, nes tam tikrais atžvilgiais mes diskriminuojame tuo pagrindu ir įamžiname pačias problemas, kurias siekiame išspręsti.

Antra, JAV saugome vyresnio amžiaus žmones nuo diskriminacijos, kai jie vis dar dirba, tačiau atrodo, kad ten sutinkama galimybė gauti prekes ir paslaugas, sveikatos priežiūra ir socialinė priežiūra. Mes turime savo išankstinį nusistatymą prieš juos, kai jie nėra „produktyvūs“. Amerikiečių su negalia įstatymas juos apsaugos, kai mažės jų fiziniai apribojimai ir jie turi naršyti viešose erdvėse, tačiau ar jiems bus suteikta tinkama sveikatos priežiūra ir socialinė priežiūra? Per daug priklauso nuo pajamų, ir daugiau nei trečdalis mūsų senstančių gyventojų gyvena netoli federalinio skurdo lygio. Tikimasi, kad turinčių tą patį finansinį planą vėlesniems metams, skaičius tik didės, o kartais, kai ruošiamės ir darbuotojų stygiui.

Nesame įsitikinę, kad papildomi teisės aktai pakeistų didelę diskriminaciją, kurią matome senstančių žmonių atžvilgiu, ir nemanome, kad jie būtų parengti laikantis mūsų Konstitucijos. Būdami tarpininkais ir kvalifikuotais pagalbininkais matome dialogo ir kūrybiško problemų sprendimo galimybę, kai įtraukiame ir senstančią visuomenę. Mes vis dar turime daug sužinoti apie daugybę skirtingų žmonių, kurie sudaro šią didelę pasaulio gyventojų dalį. Galbūt atėjo laikas mums klausytis, stebėti ir bendradarbiauti.

Trečia, mums reikia daugiau programų, kurios palaiko senstančius žmones ryšius su savo bendruomenėmis. Ten, kur jie jau tapo izoliuoti, turime juos iš naujo integruoti pasitelkdami savanorišką veiklą, mentorystę ir kitas programas, kurios primena jiems apie jų vertę ir skatina jų nuolatinį indėlį ne kaip bausmę, o kaip galimybę. Turime programas vaikams, kurie liks vaikais tik 18 metų. Kur yra lygiavertės programos, skirtos 60 ir 70 metų žmonėms, kuriems taip pat gali tekti 18 ar daugiau metų mokytis ir augti, ypač kai suaugusieji dažnai turi daugiau žinių ir patirties, nei vaikai per 18 metų? Nenoriu teigti, kad vaikų švietimas neturi jokios vertės, tačiau praleidžiame didžiules galimybes, kai nesugebame įgalinti ir vyresnio amžiaus žmonių.

Kaip šeštojoje sesijoje pareiškė Amerikos advokatų asociacijos ryšiai, „pagyvenusių žmonių žmogaus teisių konvencija turi būti daugiau nei tik teisių rinkimas ir patikslinimas. Ji taip pat turi pakeisti socialinę senėjimo paradigmą. (Pajuokimas, 2015). Amerikos pensininkų asociacija sutinka ir priduria: „Suardydami senėjimą – keisdami pokalbį apie tai, ką reiškia senėti – galime pasiūlyti sprendimus ir panaudoti išteklius, kurie vysto darbo vietą, plečia rinką ir pertvarko mūsų bendruomenes“. (Collett, 2017). Negalime to padaryti efektyviai, kol nepaneigiame savo numanomų senėjimo tendencijų, o tai darome pasitelkę kvalifikuotą palengvinimą.

Nance L. Schick, Esq., Tarptautinio etnoreliginio tarpininkavimo centro Jungtinių Tautų būstinėje Niujorke pagrindinis atstovas.