Ginčai dėl viešosios erdvės: religinių ir pasaulietinių balsų persvarstymas siekiant taikos ir teisingumo

Anotacija:

Nors religiniai ir etniniai konfliktai dažniausiai kyla dėl tokių klausimų kaip pajungimas, galios disbalansas, bylinėjimasis dėl žemės ir kt., šiuolaikiniai konfliktai – politiniai ar socialiniai – dažniausiai yra kova dėl pripažinimo, bendrojo gėrio prieinamumo ir žmogaus teisių problemų. Atsižvelgiant į tai, konfliktų sprendimo ir taikos kūrimo pastangos tradicinėse visuomenėse su žmonėmis, turinčiais bendrų religinių, kultūrinių, etninių ir kalbinių interesų, gali būti labiau slopinami nei valstybėje, kurioje trūksta religinio ir etninio homogeniškumo. Pliuralistinių valstybių vyriausybės atlieka pagrindinį vaidmenį sprendžiant ekonominę, politinę ir socialinę nelygybę. Todėl šiuolaikinės valstybės turi konceptualizuoti viešąją erdvę, kuri galėtų susidoroti su pliuralizmo ir įvairovės iššūkiais sprendžiant konfliktus ir taikos kūrimo pastangas. Kyla aktualus klausimas: kas pažangiame postmoderniame pasaulyje turėtų turėti įtakos politinių lyderių sprendimų priėmimui viešaisiais klausimais, turinčiais įtakos pliuralistinėms kultūroms? Atsakant į šį klausimą, šiame straipsnyje kritiškai nagrinėjamas judėjų-krikščionių filosofų ir pasaulietinių politinių liberalų indėlis į diskusiją apie bažnyčios ir valstybės atskyrimą ir pabrėžiami svarbūs jų argumentų aspektai, galintys padėti sukurti viešąją erdvę, reikalingą taika ir teisingumas šiuolaikinėse pliuralistinėse valstybėse. Teigiu, kad nors šiuolaikinėms visuomenėms būdingas pliuralizmas, skirtingos ideologijos, įvairūs įsitikinimai, vertybės ir skirtingi religiniai įsitikinimai, piliečiai ir politiniai lyderiai gali pasimokyti iš įgūdžių rinkinio ir intervencijos strategijų, įsišaknijusių tiek pasaulietinėje, tiek judėjų-krikščioniškoje religinėje mintyje, kurios apima derybas, empatiją, pripažinimą, priėmimą ir pagarbą kitam.